Marius von Mayenburg „KANKINYS“ (Rež. Agnius Jankevičius)

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“ („Märtyrer“) pastatytas ir tebestatomas daugelyje Europos teatrų. Pjesėje pasakojama apie vienišos motinos auginamą paauglį Benjaminą. Kai Benjamino mamai pranešama, kad sūnus turi problemų mokykloje, ši pirmiausia pagalvoja apie narkotikus. Bet vaikinas „sėdo“ ant kitokios adatos – Biblijos. Moksleivis Šventajame Rašte randa visus atsakymus, jį paverčia aplinkinių kankinimo ir terorizavimo įrankiu. Benjaminas mano vienintelis žinantis, kas – gerai, o kas – blogai. Dėl to kyla konfliktai, susipriešinimas, psichologinė kova. Mokykloje jis paskelbia karą ištvirkimui. Kad ir – atsisako eiti maudytis į baseiną, nes merginos su bikiniais žeidžia jo religinius jausmus. Ir tai tik pradžia.

Dramaturgas M. von Mayenburgas „Kankinį“ parašė 2012-aisiais, tais pačiais metais pats ją pastatė „Schaubühne“ teatre Berlyne. Pjesė, kurią sudaro 27 trumpos ir konkrečios scenos, primena kino scenarijų, jos probleminis laukas platus ir aktualus – idėjų kova, nagrinėjamas ekstremizmo ir religijos vaidmuo visuomenėje, atskleidžiami vakarietiškos visuomenės prieštaravimai, susiskaldymas, fanatizmo grėsmė ir kaip tai koreliuoja su religija. Pjesėje atskleidžiamas totalus suaugusių žmonių, visuomenės sutrikimas susidūrus su krikščioniškuoju radikalizmu. Teatro kritikai šios pjesės efektą lygina su rankinės granatos sprogimu – tekste apnuoginamas neoliberalizmas, politinis korektiškumas bei pakantumas, itin atvirai kritikuojami jaunus protus gundantys prietarai. „Kankinyje“ lytinio, socialinio brendimo beprotybė, aistros prilyginamos tikėjimo uolumui neatsitiktinai.

Teatro kritikas Andrius Jevsejevas, apžvelgdamas net tris 2015 m. įvykusius M. von Mayenburgo „Kankinio“ pastatymus Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, akcentuoja, jog Benjaminas Ziudelis nesileidžia į jokius kompromisus, be perstojo kelia sumaištį, įsivelia į konfliktus. Su vieniša savo motina, klasės draugais, mokytojais bendrauja vien žarstydamas tiesmukai suprastas Šventraščio tiesas, reikalaudamas besąlygiškai laikytis pustrečio tūkstančio metų senumo dogmų. Karščiausias konfliktas įsižiebia tarp jo, religinio fundamentalisto, ir biologijos mokytojos Erikos Rot, lygiai taip pat radikaliai nusiteikusios ateistės darvinistės.

///

Marius von Mayenburg (g. 1972 m.) – vokiečių dramaturgas ir kino scenaristas. 1994–1998 m. studijavo dramaturgiją Berlyno menų universitete. 1995 m. stažavosi Miuncheno „Kammerspiele“ teatre. Nuo 1996-ųjų dirbo dramaturgu Berlyno Deutsches Theater, kur buvo pastatytas spektaklis pagal jo pirmąją pjesę „Haarmannas“, nuo 1999 m. – Berlyno „Schaubühne am Lehniner Platz“ teatre. 1997 m. parašyta pjesė „Ugnies veidas“ buvo teigiamai įvertinta kritikų, 2000 m. režisieriaus Oskaro Koršunovo pagal ją pastatytas spektaklis tapo išskirtiniu Lietuvos teatro kontekste. „Kankinį“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2015 m. yra pastatęs O. Koršunovas.

Agnius Jankevičius (g. 1979 m.) – teatro režisierius, aktorius. 2003 m. Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje baigė teatro režisūros bakalauro studijas (kurso vadovas – Jonas Vaitkus). 2012 m. įgijo magistro kvalifikaciją. Sukūrė vaidmenų teatre ir kine. Vienas iš plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“ įkūrėjų. A. Jankevičiaus spektakliams būdingi deformuoti personažų įvaizdžiai, užaštrinta plastinė bei vokalinė raiška, kritiška politinė ir socialinė pozicija, siekis suvokti ir perteikti savo kartos pasaulėjautą. Režisierių domina žmogus, atsidūręs už visuomenės ribų, autsaideris, nepritapėlis. Vilniaus senajame teatre A. Jankevičius pastatė spektaklius: „Prakeikta meilė“ (2010), „Gronholmo metodas“(2013), „Ledas“ (2015), „Idiotas“ (2018).

///

BENJAMINAS                   

Šiandien, šventojo Polikarpo dieną, Dievo ir pasaulio akivaizdoj pareiškiu: man nusibodo. Nusibodo slėptis ir apsimetinėt sergančiu, nors esu vienintelis sveikas. Man nusibodo, kad nuogi Lidijos pečiai dušo dulksnoj blizga kaip glazūruotos spurgos. Nusibodo per aprasojusius akinius spoksot į Melanės tarpkojį, kai ji plaukia prieš mane. [...] Taiksčiaus su tuo, gal anksčiau ir nesupratau, bet dabar suprantu, aiškiai jaučiu ir net mano kūnas tai išduoda, todėl šiandien, šventojo Polikarpo dieną, skelbiu karą nedorovei [...].

Jūs žinot, kad tai neteisinga ir kad einam lengviausiu keliu. Jūs žinot, kad kitos religijos dėl to iš mūsų juokiasi. Kitos religijos turi Dievo karius, sprogdintojus savižudžius, kankinius, kurie atsisako gyvybės dėl neteisingo tikėjimo. Šiais laikais joks krikščionis taip nebesielgia. Visi mano, kad reikia kalbėtis ir rast kompromisą, kad Kalno pamokslas yra vien apie toleranciją, ir kad neturim tiek skruostų, kad galėtumėm juos kiekvienam atsukti. Taip yra todėl, kad neskaitot Rašto ir susikūrėt hipių Dievą, su kuriuo gerai jaučiatės, kuris viską atleidžia, yra už taiką ir rūko hašišą. Bet visa tai nesąmonė, nes Viešpats sako [...].

(Marius von Mayenburg. „Kankinys“. Iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Mikutytė)

Kūrybinė grupė
Režisierius – Agnius Jankevičius
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė
Šviesų dailininkas –  Pijus Vasiliauskas
Videomenininkas – Arvydas Gudas
Režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė

Spektaklyje vaidina
Vilis Bacleris (direktorius) – Valentinas Krulikovskis
Erika Rot (biologija, chemija, geografija) – Jevgenija Gladij
Markus Diorflingeris (istorija, kūno kultūra) – Viačeslav Lukjanov
Kunigas Dyteris Menratas (religija) – Valentin Novopolskij
Benjaminas Ziūdelis (mokinys) – Igoris Abramovičius
Ingė Ziūdel (jo motina) – Anastasija Špakovskaja
Georgas Hanzenas (mokinys) – Artur Svorobovič
Lidija Vėber (mokinė) – Edita Gončarova
Kristianas – Telman Ragimov

Mokiniai–  Maksim Tuchvatulin, Telman Ragimov, Viktoriia Aliukone-Mirošnikova, Ilona Doveiko, Gabrielė Andruškevič, Gintarė Šmigelskytė, Božena Aleksandrovič-Valkiūnienė